Émile'io Durkheimo ir Pierre'o Bourdieu socialinė mintis

Languages

Deutsch English Español Français Italiano

Politikos mokslų įvadas

Les approches en sciences politiques de Durkheim à Bourdieu ● Aux origines de la chute de la République de Weimar ● Les approches en science-politique : Max Weber et Vilfredo Pareto ● La notion de « concept » en sciences-sociales ● Marxisme et Structuralisme ● Fonctionnalisme et Systémisme ● Interactionnisme et Constructivisme ● Intérêts Institutions ● Idées ● Les théories de l’anthropologie politique ● Étudier la guerre : le prisme de la science politique ● La Guerre : conceptions et évolutions ● La raison d’État ● État, souveraineté, mondialisation, gouvernance multiniveaux ● Approches théoriques de la violence en science politique ● Welfare State et biopouvoir ● Institutions politiques I : Régimes politiques, démocratisation ● Institutions politiques II : systèmes électoraux ● Institutions politiques III : Gouvernements – Parlements ● Morphologie des contestations ● Régimes politiques, démocratisation ● L’action dans la théorie politique ● Introduction à la politique suisse ● Analyse des Politiques Publiques : définition et cycle d'une politique publique ● Analyse des Politiques Publiques : mise à l'agenda et formulation ● Analyse des Politiques Publiques : mise en œuvre et évaluation ● Introduction à la sous-discipline des relations internationales ● Introduction à la théorie politique

Politikos mokslas yra nuolat besivystanti mokslinių tyrimų sritis, kurioje svarbiausi mąstytojai, tokie kaip Durkheimas ir Bourdieu, siūlo įvairias teorijas ir požiūrius. Šiame straipsnyje nagrinėsime šių dviejų svarbių sociologijos figūrų politikos mokslų požiūrius ir jų įtaką politikos, kaip sudėtingo ir dinamiško socialinio reiškinio, supratimui. Pradėsime nuo holistinio Durkheimo požiūrio, kuriame pabrėžiama institucijų ir socialinių normų svarba politiniam gyvenimui, analizės, o vėliau nagrinėsime radikalesnę Bourdieu kritiką, kurioje pabrėžiama socialinio ir kultūrinio kapitalo įtaka politikai.

Durkheimas, laikomas sociologijos pradininku, pasiūlė holistinį požiūrį į politiką, kuris pabrėžė institucijų ir socialinių normų svarbą politiniame gyvenime. Pasak Durkheimo, politika yra socialinės sanglaudos palaikymo mechanizmas, užtikrinantis individų ir socialinių grupių darną. Politinio darbo pasidalijimą jis laikė socialinio darbo pasidalijimo išraiška, o valstybę - organiško solidarumo simboliu. Kita vertus, Pierre'as Bourdieu siūlė kritiškesnį požiūrį į politiką, kuriame pabrėžė socialinio ir kultūrinio kapitalo įtaką politiniam gyvenimui. Pasak P. Bourdieu, politika yra kova dėl valdžios, kuri vyksta politiniame lauke, pasižyminčiame socialine ir kultūrine nelygybe. Jis manė, kad politiniai veikėjai, tokie kaip politinės partijos ir rinkėjai, yra pavaldūs taisyklėms ir praktikoms.

Émile'io Durkheimo gyvenimas: 1858-1917 m.

Émile'is Durkheimas (1858-1917) yra vienas iš šiuolaikinės sociologijos kūrėjų. Gimęs Épinal mieste Lotaringijoje, Prancūzijoje, jo gyvenimui ir darbams įtakos turėjo sudėtingas istorinis kontekstas, kuriame jis augo ir dirbo. Durkheimas studijavo Paryžiaus aukštojoje mokykloje (École Normale Supérieure) ir tapo profesoriumi, dėstė sociologiją ir pedagogiką. Jis siekė įtvirtinti sociologiją kaip atskirą mokslą, turintį savo studijų ir tyrimų metodus. Jo požiūriu, visuomenės buvo daugiau nei atskirų individų suma, bet sudėtingi dariniai, turintys savo ypatybes ir dėsnius. Durkheimas gyveno socialinių ir politinių perversmų Prancūzijoje laikotarpiu. Paryžiaus komuna, įvykusi 1871 m., buvo sukilimas prieš Prancūzijos vyriausybę, kuris buvo žiauriai numalšintas. Šis laikotarpis su jo socialine įtampa ir konfliktais neabejotinai padėjo suformuoti Durkheimo visuomenės viziją ir socialinio solidarumo svarbą. Durkheimas labiausiai žinomas dėl savo darbų apie anomiją, savižudybę, socialinio darbo pasidalijimą, religiją ir socialinį solidarumą. Jis teigė, kad šiuolaikinėms visuomenėms būdingas organinis solidarumas, grindžiamas individų tarpusavio priklausomybe dėl darbo specializacijos. Tai prieštarauja mechaniniam tradicinių visuomenių solidarumui, pagrįstam individų panašumu.

Pirmieji klausimai, kuriuos jis sau uždavė, buvo šie: kokie veiksniai paskatino vieną visuomenės dalį imtis ginklų prieš labiausiai nuskriaustus ir kas lėmė akivaizdų visuomenės iširimą? Šis klausimas atspindi Durkheimo susirūpinimą socialine sanglauda ir moraline tvarka. Jam labai rūpėjo sąlygos, galinčios lemti socialinį susiskaldymą, arba tai, ką jis vadino anomija - normų ar taisyklių nebuvimo, dezorientacijos ir nesaugumo būsena.

Atsakydamas į klausimą, kodėl visuomenės dalis norėtų ginkluotis, kad užpultų skurdžiausius, Durkheimas tikriausiai būtų nurodęs socialinius ir ekonominius nesutarimus, taip pat socialinio solidarumo stoką. Jis solidarumą laikė klijais, kurie jungia visuomenę, o kai šis solidarumas susilpnėja, gali kilti konfliktas ir smurtas. Durkheimo nuomone, socialinė sanglauda grindžiama dviem solidarumo tipais: mechaniniu solidarumu, kuris remiasi panašumu ir yra būdingas tradicinėms arba primityvioms visuomenėms, ir organiniu solidarumu, kuris remiasi skirtumais ir abipuse priklausomybe ir yra būdingas modernioms, pramoninėms visuomenėms. Perėjimas nuo mechaninio prie organinio solidarumo gali būti audringas ir sukelti socialinį konfliktą. Atsakydamas į klausimą, kodėl nebėra visuomenės, Durkheimas visuomenę laikė daugiau nei tik individų rinkiniu. Jam visuomenė yra sudėtinga socialinių santykių, normų, vertybių ir įsitikinimų sistema. Jei šie socialiniai ryšiai susilpnėja, pavyzdžiui, dėl itin didelės ekonominės nelygybės, politinių konfliktų ar sparčių socialinių pokyčių, gali atrodyti, kad pati visuomenė suyra. Tai jis vadino anomija.

Durkheimas gyveno ir dirbo tuo metu, kai Respublikos idealai, tokie kaip laisvė, lygybė ir brolybė, buvo svarbūs Prancūzijos politinei ir socialinei minčiai. Tai taip pat buvo laikas, kai socializmas ėmė daryti įtaką kaip politinė ir ekonominė ideologija. Pats E. Durkheimas nebuvo socialistas, tačiau pripažino socialinių ir ekonominių klausimų svarbą formuojant visuomenę. Jis siekė suprasti, kaip visuomenė gali išlaikyti sanglaudą nepaisant ekonominių ir socialinių skirtumų, ir pabrėžė socialinio solidarumo svarbą tvarkos ir stabilumo palaikymui. Atsižvelgdamas į tai, Durkheimas sukūrė mechaninio ir organinio solidarumo teoriją. Jis teigė, kad šiuolaikinėse visuomenėse socialinė sanglauda priklauso ne tiek nuo individų panašumo (kaip mechaninio solidarumo atveju), kiek nuo jų ekonominės ir socialinės tarpusavio priklausomybės (kaip organinio solidarumo atveju). Durkheimas pabrėžė socialinių institucijų, pavyzdžiui, švietimo, svarbą skatinant solidarumą ir užkertant kelią anomijai. Švietimą jis laikė priemone perduoti vertybes ir socialines normas, kurios jungia visuomenę.

Durkheimui socialinis ryšys arba solidarumas yra klijai, laikantys visuomenę kartu. Jis siekė suprasti, kaip šie ryšiai kuriami ir palaikomi ir kaip jie gali nutrūkti, sukeldami tokias socialines problemas kaip anomija. Durkheimas apibrėžė dvi solidarumo rūšis: mechaninį ir organinį. Mechaninis solidarumas būdingas tradicinėms arba primityvioms visuomenėms, kuriose individai labai panašūs savo vertybėmis, įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Kita vertus, organinis solidarumas būdingas šiuolaikinėms visuomenėms, kuriose individai labai skiriasi dėl savo darbo ir socialinių vaidmenų, tačiau juos sieja tarpusavio priklausomybė. Durkheimui mokslinis socialinių faktų tyrinėjimas buvo labai svarbus norint suprasti visuomenę. Jo nuomone, socialiniai faktai yra reiškiniai, egzistuojantys nepriklausomai nuo konkrečių individų. Jie yra "išoriniai" individui ir "prievartiniai", t. y. jie daro individui spaudimą. Tai tokie dalykai kaip socialinės normos ir vertybės, socialinės institucijos, įstatymai, papročiai ir kt. Suprasdamas, kaip šie socialiniai faktai veikia, Durkheimas manė, kad galime geriau suprasti, kaip visuomenė laikosi kartu, kaip galima spręsti socialinius konfliktus ir kaip išvengti tokių problemų kaip anomija. Šia prasme Durkheimas sociologiją laikė ne tik mokslu, bet ir visuomenės tobulinimo priemone.

Durkheimo iškelti klausimai tebėra aktualūs ir šiandien. Solidarumo, arba to, kas vienija visuomenę, klausimas vis dar yra sociologinių diskusijų centre. Gyvename vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje, kuriame ekonominiai, politiniai ir technologiniai pokyčiai nuolat keičia mūsų visuomenę. Suprasti, kaip šie pokyčiai veikia mūsų socialinę sanglaudą, yra esminis klausimas. Durkheimas gyveno sparčių socialinių pokyčių laikais, kai iš daugiausia kaimo visuomenės buvo pereita į daugiausia miesto ir pramonės visuomenę. Šiuos pokyčius jis vertino kaip perėjimą nuo mechaninio prie organinio solidarumo. Socialiniai faktai", anot Durkheimo, yra reiškiniai, egzistuojantys nepriklausomai nuo individų. Jis teigė, kad šiuos socialinius faktus galima tirti moksliškai, kaip ir gamtos reiškinius fizikoje ar biologijoje. Tai apima ne tik akivaizdžias socialines institucijas, tokias kaip šeima ar švietimas, bet ir abstraktesnius reiškinius, tokius kaip socialinės normos, vertybės, kolektyviniai įsitikinimai ir pan. Taigi, norėdami interpretuoti įvykį (pavyzdžiui, socialinį konfliktą, politinius pokyčius ar net tokį individualų reiškinį kaip savižudybė), Durkheimas sakytų, kad turime jį suprasti socialinių faktų požiūriu. Pavyzdžiui, tyrinėdamas savižudybes, jis siekė suprasti, kokią įtaką savižudybių skaičiui daro socialiniai veiksniai (pavyzdžiui, socialinės sanglaudos laipsnis, religinės normos ir kt.).

Šie kūriniai padeda mums suprasti šiandienos pasaulį. Kiekvienas iš šių darbų padėjo įtvirtinti sociologiją kaip atskirą mokslinę discipliną ir apibrėžti jos tyrimo objektą - socialinius faktus.

1. "Apie socialinio darbo pasidalijimą" (1893 m.): Šiame darbe Durkheimas nagrinėja, kaip darbo pasidalijimas, arba vaidmenų visuomenėje specializacija, pakeitė socialinius santykius. Jis teigia, kad darbo pasidalijimas lėmė naują solidarumo formą, kurią jis vadina organiniu solidarumu, grindžiamą tarpusavio priklausomybe, o ne vienodumu.
2. "Sociologinio metodo taisyklės" (1895 m.): šiame veikale iš esmės išdėstytas mokslinis Durkheimo metodas, kuriuo jis siekia tirti socialinius faktus. Jame jis apibrėžia socialinius faktus kaip išorinius ir prievartinius reiškinius, kuriuos galima tirti objektyviai, nepriklausomai nuo individualių preferencijų ar įsitikinimų.
3. "Savižudybė" (1897): Šiame veikale Durkheimas savo metodą taiko konkrečiam reiškiniui - savižudybei - tirti. Jis parodo, kad savižudybė, nors dažnai laikoma giliai asmeniniu veiksmu, gali būti suprantama kaip socialinis faktas, kuriam įtakos turi tokie socialiniai veiksniai kaip religija, santuoka ir socialinė integracija. Jis skirsto savižudybes į tris pagrindinius tipus: savanaudišką savižudybę, altruistinę savižudybę ir anominę savižudybę.

Šis darbas padėjo sociologijos, kaip akademinės disciplinos, pagrindus ir tebedaro įtaką šiandieniniam visuomenės supratimui. Jie iliustruoja Durkheimo požiūrį, kad sociologija turėtų sutelkti dėmesį į socialines struktūras ir socialines jėgas, o ne į individualius veiksmus.

Durkheimas nebuvo "mąstytojas" ta prasme, kad ne tik abstrakčiai svarstė idėjas, bet buvo akylas visuomenės stebėtojas, siekęs suprasti ją formuojančias jėgas ir struktūras. Sociologiją jis laikė empiriniu mokslu, kuris turėtų būti grindžiamas sistemingu socialinių faktų stebėjimu ir analize. Jis siekė nustatyti socialines struktūras ir jėgas, kuriomis grindžiami stebimi reiškiniai, pavyzdžiui, darbo pasidalijimas, savižudybės ar religija. Durkheimas daugiausia dėmesio skyrė visuomenės prieštaravimams ir įtampoms, pavyzdžiui, konfliktui tarp individo ir kolektyvo arba tarp tradicijos ir modernizmo. Šiuos prieštaravimus jis laikė socialinių pokyčių varomosiomis jėgomis. Nors Durkheimas neabejotinai buvo mąstytojas - jo idėjos padarė didelę įtaką sociologijai ir kitoms disciplinoms - jis taip pat buvo visuomenės stebėtojas ir analitikas. Jis siekė suprasti visuomenę empiriškai ir moksliškai, remdamasis stebimais faktais, o ne teorinėmis spekuliacijomis.

D. Durkheimui ir jo darbams didelę įtaką padarė Dreifuso byla. Akivaizdus neteisingumas - Prancūzijos kariuomenės karininkas Alfredas Dreifusas buvo neteisingai apkaltintas šnipinėjimu daugiausia dėl savo etninės ir religinės kilmės - Durkheimui išryškino neracionalumo ir netolerancijos pavojų visuomenėje. Tai paskatino jį labiau apmąstyti moralės ir etikos klausimą socialiniuose santykiuose. Durkheimui visuomenė - tai ne tik individų rinkinys, bet ir moralinė bei etinė sistema. Dreifuso byla jam išryškino teisingos ir nešališkos teisingumo sistemos, gerbiančios individo teises, poreikį. D. Durkheimui taip pat didelę įtaką darė laïcité - pagrindinė Prancūzijos Respublikos idėja, atskirianti bažnyčią ir valstybę. Nors jis pripažino svarbų religijos vaidmenį kuriant solidarumą ir bendruomeniškumo jausmą, jis teigė, kad sekuliarizmas būtinas siekiant išsaugoti asmens laisvę ir išvengti religinių konfliktų. Kalbant apie socializmą, Durkheimas solidarumą laikė pagrindiniu šios filosofijos elementu. Jam socializmas reiškė ne tik ekonominę lygybę, bet ir socialinį solidarumą, t. y. pripažinimą, kad visi visuomenės nariai yra tarpusavyje susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Jis tikėjo, kad suvokę šį tarpusavio ryšį, individai ims elgtis solidariau ir altruistiškiau. Nors Durkheimas palaikė solidarumo ir socialinio teisingumo svarbą, jis pats nebuvo kovotojas ar revoliucionierius. Pagrindinis jo indėlis buvo sociologinė šių klausimų analizė, padėjusi suprasti, kaip sudėtingoje ir įvairialypėje visuomenėje kuriamas ir palaikomas solidarumas.

1887 m. Émile'is Durkheimas tapo Bordo universiteto sociologijos profesoriumi ir tapo vienu pirmųjų sociologijos profesorių Prancūzijoje. Durkheimas nagrinėjo moralės ir etikos klausimus, jį labai paveikė Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Jo sūnus Andrė žuvo 1916 m. mūšyje, ir tai buvo skaudus smūgis Durkheimui. Šis tragiškas įvykis padarė jam didelę įtaką ir tikriausiai paveikė jo darbus karo, konfliktų ir socialinės sanglaudos klausimais. Durkheimas mirė 1917 m., matyt, nuo išsekimo ir sielvarto dėl sūnaus mirties. Jo darbai darė didelę įtaką sociologijai ir kitoms socialinių mokslų disciplinoms dar ilgai po jo mirties, ir šiandien jis vis dar plačiai skaitomas ir cituojamas.

Socialinis faktas

"Sociologinio metodo taisyklėse" Durkheimas socialinius faktus apibrėžia kaip veikimo, mąstymo ir jausmų būdus, kurie yra išoriniai individui ir kurie turi prievartos galią, dėl kurios jam yra primetami. Durkheimui svarbu, kad socialiniai faktai būtų laikomi daiktais, t. y. objektyviais subjektais, kuriuos galima tirti nepriklausomai nuo individualaus suvokimo ir vertinimo. Jam socialiniai faktai turi savo tikrovę, kuri skiriasi nuo visuomenę sudarančių individų tikrovės. Jie yra "bendri" ta prasme, kad neapsiriboja individualiais veiksmais, bet atspindi elgesio modelius, būdingus grupei, visuomenei ar kultūrai. Socialiniai faktai egzistuoja patys savaime, nepriklausomai nuo jų individualių apraiškų. Jie gali įgauti įstatymų, papročių, įsitikinimų, madų, vertybių ir t. t. pavidalą, kurie daro įtaką ir riboja individų elgesį. Kitas svarbus Durkheimo apibrėžimo aspektas yra tas, kad šie reiškiniai yra pakankamai dažni ir plačiai paplitę, kad juos būtų galima laikyti "kolektyviniais". Šios idėjos atliko esminį vaidmenį įtvirtinant sociologiją kaip mokslinę discipliną, besiskiriančią nuo psichologijos ar filosofijos. Sutelkdamas dėmesį į socialinius faktus, Durkheimas leido sociologijai susitelkti ties socialinėmis struktūromis ir procesais, kurie formuoja žmonių elgesį.

Elgesio būdus gali lemti tiek individualūs, tiek kolektyviniai veiksniai. Durkheimas pripažino, kad individai turi savo suvokimą, patirtį ir individualias savybes, kurios daro įtaką jų elgesiui. Tačiau jis taip pat teigė, kad individualius veiksmus formuoja ir jais vadovaujasi kolektyviniai veiksniai, t. y. bendros tam tikros visuomenės normos, vertybės, papročiai ir lūkesčiai. Durkheimas pabrėžė, kad individai yra socialiai integruoti ir veikia pagal savo socialinės grupės normas ir lūkesčius. Šios normos ir lūkesčiai pateikia elgesio modelius arba "standartines reakcijas", kurios yra visuotinai priimtinos ir stebimos tam tikroje visuomenėje. Šios standartinės reakcijos gali apimti elgesį, požiūrį, vertybes, įsitikinimus ar mąstymo būdus, kurie būdingi daugeliui visuomenės narių. Taigi, veikimo būdams įtakos turi tiek individualūs veiksniai, pavyzdžiui, subjektyvi patirtis ir suvokimas, tiek kolektyviniai veiksniai, pavyzdžiui, socialinės normos ir bendri lūkesčiai. Durkheimas manė, kad analizuojant socialinius faktus reikia atsižvelgti į šią sudėtingą individo ir kolektyvo sąveiką, norint visapusiškai suprasti elgesį ir veiksmus konkrečioje visuomenėje.

Pasak Durkheimo, socialiniai faktai atitinka keturis kriterijus:

• eksterjeras: pasak Durkheimo, socialiniai faktai yra išoriniai individų atžvilgiu. Jie yra visos visuomenės, o ne atskirų asmenų veiksmų ar sprendimų produktas. Jie egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus individo ir išlieka net po individo mirties. Be to, socialiniai faktai turi individams privalomąją galią. Jie diktuoja, kaip individai turėtų elgtis įvairiose situacijose ir socialiniame kontekste. Jei individas nesilaiko šių socialinių normų ir taisyklių, visuomenė gali jį nubausti. Be to, socialiniai faktai turi tam tikrą pastovumą laikui bėgant. Jie yra patvaresni nei individo gyvenimas. Laikui bėgant jie gali kisti ir vystytis, tačiau lengvai neišnyksta. Šis pastovumas suteikia socialiniam gyvenimui tam tikro stabilumo ir nuspėjamumo. Galiausiai socialinių faktų išoriškumas reiškia, kad jie nepriklauso nuo individų valios ir kontrolės. Individai negali tiesiog nuspręsti pakeisti socialinį faktą taip, kaip jiems patinka. Jie turi prisitaikyti prie šių socialinių faktų, nesvarbu, nori jie to ar ne.
• Apribojimas: apribojimas yra esminė socialinių faktų savybė. Ji veikia individus įvairiais būdais ir įvairiais lygmenimis, įskaitant socialines normas, įstatymus, taisykles, lūkesčius, ritualus, tradicijas ir papročius. Prievarta Durkheimo teorijos kontekste nebūtinai yra neigiama ar slegianti. Ji yra priemonė, kuria visuomenė užtikrina savo darną ir tvarką. Ji palengvina individų veiklos koordinavimą ir bendradarbiavimą ir padeda išlaikyti socialinį stabilumą. Pavyzdžiui, socialinės normos verčia individus tam tikrose situacijose elgtis tam tikru būdu. Jei individas pažeidžia šias normas, visuomenė gali jį nubausti formaliomis sankcijomis (pvz., teisinėmis sankcijomis) arba neformaliomis sankcijomis (pvz., socialiniu nepritarimu). Prievarta gali pasireikšti ir subtilesniu poveikiu, pavyzdžiui, spaudimu atitikti socialinius lūkesčius arba laikytis tam tikrų tradicijų ar papročių. Pavyzdžiui, socialinis lūkestis, kad asmenys turėtų susituokti ir susilaukti vaikų, gali būti laikomas prievartos forma. Prievarta yra jėga, kuri formuoja žmonių elgesį ir užtikrina socialinę sanglaudą. Ji yra visur visuomenėje ir daro įtaką visiems socialinio gyvenimo aspektams.
• Bendrumas: Durkheimas pabrėžė, kad bendrumas yra viena iš pagrindinių socialinio fakto savybių. Kad reiškinys būtų laikomas socialiniu faktu, jis turi būti plačiai paplitęs visuomenėje tam tikru metu. Tai reiškia, kad socialiniai faktai yra ne pavieniai įvykiai ar individualus elgesys, o elgesio modeliai, kurie yra plačiai paplitę tarp visuomenės narių. Pavyzdžiui, papročiai, tradicijos, įstatymai, socialinės normos, institucijos, mąstymo būdai ir pan. yra socialinių faktų pavyzdžiai, nes jie būdingi daugumai visuomenės narių. Bendrumas nereiškia, kad kiekvienas visuomenės narys būtinai laikosi socialinio fakto, bet greičiau tai, kad socialinis faktas yra visuotinai priimtas ir praktikuojamas daugumos. Pavyzdžiui, nors ne visi visuomenės nariai būtinai laikosi tų pačių religinių įsitikinimų, pati religija yra socialinis faktas, nes ji yra visuomenėje visuotinai priimta ir praktikuojama institucija. Be to, socialinio fakto bendrumas gali skirtis priklausomai nuo visuomenės ir laikotarpio. Pavyzdžiui, tai, kas laikoma priimtina socialine norma, skirtingose visuomenėse ir skirtingais laikotarpiais gali skirtis. Tai rodo, kad socialiniai faktai yra dinamiški ir keičiasi priklausomai nuo laiko ir socialinio konteksto.
• Istorinis kriterijus yra dar vienas esminis Durkheimo socialinių faktų apibrėžimo elementas. Kad reiškinys būtų laikomas socialiniu faktu, jis turi būti ne tik plačiai paplitęs, bet ir turėti tam tikrą trukmę laike. Naujas reiškinys ar tendencija tampa socialiniu faktu tik tada, kai spėja plačiai paplisti visuomenėje ir integruotis į jos struktūras bei praktiką. Kitaip tariant, socialinis reiškinys turi būti įsišaknijęs visuomenės istorijoje. Istorinio kriterijaus svarba susijusi su socialinių faktų stabilumo sąvoka. Nors laikui bėgant socialiniai faktai gali kisti ir vystytis, jie paprastai pasižymi tam tikru pastovumu ir yra atsparūs greitiems pokyčiams. Istorinio kriterijaus taikymo analizuojant socialinius faktus pavyzdys galėtų būti skaitmeninių technologijų ir interneto naudojimo raida. Iš pradžių internetu ir kompiuteriais daugiausia naudojosi kompiuterių tyrėjai ir technologijų specialistai. Tačiau laikui bėgant jų naudojimas išplito į visus visuomenės sluoksnius. Šiandien naudojimasis internetu ir skaitmeninėmis technologijomis pats savaime yra socialinis faktas - jis peržengia atskirų asmenų ir grupių ribas ir turi prievartos galią, verčiančią žmones juo naudotis bendravimui, darbui, švietimui ir t. t. Tai taip pat yra "skaitmeninės atskirties" pavyzdys. Tai taip pat pavyzdys, kaip socialiniai faktai gali vystytis ir keistis laikui bėgant. Vystantis ir plintant skaitmeninėms technologijoms, keičiasi ir su jų naudojimu susijusios normos bei elgesys. Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius buvo įprasta laiškus siųsti paštu. Šiandien tai daroma daug rečiau, o vietoj jų naudojamas elektroninis bendravimas, pavyzdžiui, elektroniniai laiškai ir trumposios žinutės. Taigi plačiai paplitęs interneto ir skaitmeninių technologijų naudojimas yra socialinio fakto, kuris atsirado ir vystėsi laikui bėgant, pavyzdys. Naujas reiškinys ar tendencija tampa socialiniu faktu tik tada, kai spėja plačiai paplisti visuomenėje ir integruotis į jos struktūras ir praktiką. Kitaip tariant, socialinis reiškinys turi būti įsišaknijęs visuomenės istorijoje. Istorinio kriterijaus svarba susijusi su socialinių faktų stabilumo samprata. Nors laikui bėgant socialiniai faktai gali kisti ir vystytis, jie paprastai pasižymi tam tikru pastovumu ir yra atsparūs greitiems pokyčiams.

Durkheimas teigė, kad norint moksliškai tirti socialinius faktus, juos reikia traktuoti kaip "daiktus" (arba "objektus"). Jis neturėjo omenyje, kad jie yra materialūs ar apčiuopiami ta pačia prasme, kaip ir fiziniai objektai, bet veikiau tai, kad jie turi būti laikomi esybėmis, nepriklausomomis nuo mūsų individualaus suvokimo ar vertybinių vertinimų. Pasak Durkheimo, socialiniai faktai turi realybę, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo individo. Jie yra išoriniai individo atžvilgiu ir jį riboja. Jie turi savybių, kurias galima stebėti, aprašyti ir analizuoti. Tai ne tik idėjos ar suvokimas mūsų galvose, bet ir konkretūs socialinės tikrovės aspektai, darantys realią įtaką mūsų elgesiui. Taigi, norėdami tyrinėti socialinius faktus, turime laikytis objektyvaus ir mokslinio požiūrio. Turime juos stebėti ir analizuoti nešališkai, neleisdami, kad mūsų supratimui įtaką darytų asmeniniai prietarai ar nuomonės. Privalome juos kiek įmanoma išmatuoti ir kiekybiškai įvertinti, taikyti griežtus metodus savo hipotezėms ir teorijoms tikrinti ir visada būti pasirengę peržiūrėti savo idėjas, atsižvelgdami į naujus įrodymus. Tai taip pat reiškia, kad socialinius faktus turime stengtis suprasti sistemiškai ir holistiškai, atsižvelgdami į visus svarbius veiksnius ir stengdamiesi atrasti pagrindinius juos lemiančius dėsnius. Turime ne tik aiškinti socialinius faktus, atsižvelgdami į individualius motyvus ar ketinimus, bet ir stengtis suprasti, kaip juos sukuria ir palaiko platesnės socialinės struktūros ir procesai.

Pasak Durkheimo, visuomenę "sudaro" socialinių faktų visuma, pasireiškianti per institucijas, normas, vertybes, taisykles, praktiką, įsitikinimus ir elgesį, kuriais dalijasi bendruomenės nariai. Būtent šie socialiniai faktai sukuria visuomenės struktūrą ir tvarką bei reguliuoja individų tarpusavio sąveiką. Kolektyvinės reprezentacijos - svarbi Durkheimo teorijos sąvoka - atlieka pagrindinį vaidmenį formuojantis visuomenei. Kolektyvinės reprezentacijos - tai idėjos, įsitikinimai ar vertybės, kuriomis dalijasi visuomenės nariai. Jos yra socialinės sąveikos produktas ir padeda formuoti kolektyvinę sąmonę, t. y. bendrą mąstymo ir supratimo sistemą, kuri vienija visuomenės narius. Jos suteikia bendrą bendravimo ir sąveikos pagrindą, sukuria priklausymo ir kolektyvinio tapatumo jausmą. Pavyzdžiui, tam tikroje visuomenėje gali egzistuoti kolektyvinė nuostata, kad švietimas yra svarbus. Ši kolektyvinė nuostata gali pasireikšti per socialines institucijas, pavyzdžiui, švietimo sistemą, socialines normas, pavyzdžiui, lūkesčius, kad vaikai eis į mokyklą, ir individualų elgesį, pavyzdžiui, mokymąsi ir mokymąsi. Taigi, Durkheimo nuomone, tai, kas "sudaro visuomenę", yra socialinių faktų, įskaitant kolektyvines reprezentacijas, kurios suteikia socialiniam gyvenimui struktūrą ir tvarką ir kurios jungia individus į darnią ir funkcionalią bendruomenę, visuma.

Durkheimas padarė svarbų skirtumą tarp individualių ir kolektyvinių reprezentacijų. Individualios reprezentacijos, dar vadinamos "išankstinėmis nuostatomis", - tai idėjos, įsitikinimai ir suvokimas, kuriuos individas turi remdamasis savo asmenine patirtimi ir subjektyvia aplinkos interpretacija. Jos yra unikalios kiekvienam individui ir nuolat kinta. Kita vertus, kolektyvinės reprezentacijos - tai idėjos, įsitikinimai ir vertybės, kuriomis dalijasi visuomenės nariai. Jos yra socialinės sąveikos produktas ir yra įsitvirtinusios visuomenės institucijose, normose ir praktikoje. Jos yra santykinai stabilios ir patvarios, peržengiančios individų ribas. Kolektyvinės reprezentacijos atlieka pagrindinį vaidmenį formuojant ir palaikant visuomenę. Jos sukuria bendrą mąstymo ir supratimo sistemą, kuri vienija visuomenės narius ir nukreipia jų tarpusavio sąveiką. Jos taip pat yra pagrindinis socialinių faktų, t. y. reiškinių, kurie atsiranda dėl kolektyvinės veiklos ir kurie daro įtaką individams, elementas. Tačiau Durkheimas primygtinai teigė, kad norint moksliškai tirti socialinius faktus, būtina neapsiriboti individualiomis reprezentacijomis ir sutelkti dėmesį į kolektyvines reprezentacijas. Individualios reprezentacijos yra per daug kintančios ir subjektyvios, kad jomis būtų galima remtis atliekant sociologinę analizę. Kita vertus, kolektyvines reprezentacijas galima stebėti, matuoti ir analizuoti, jos gali padėti suprasti socialines struktūras ir procesus.

Idėja, kad nusikalstamumas atlieka tam tikrą funkciją visuomenėje, gali atrodyti nelogiška, tačiau ji yra pagrindinė Durkheimo teorijos dalis. Durkheimo nuomone, nusikalstamumas yra socialinis faktas ir, kaip ir visi socialiniai faktai, jis atlieka tam tikrą funkciją visuomenėje. Štai kaip jis tai mato:

1. Durkheimas teigė, kad nusikalstamumas yra normalus reiškinys, nes jis egzistuoja visose visuomenėse. Jo visuotinis egzistavimas rodo, kad jis atlieka tam tikras socialines funkcijas arba yra neišvengiama socialinio gyvenimo pasekmė.
2. Normų ir vertybių stiprinimas: Nusikalstamumas atlieka svarbų vaidmenį stiprinant socialines normas ir vertybes. Į įvykdytą nusikaltimą visuomenė dažnai reaguoja pasipiktinimu ir bausme, o tai sustiprina pažeistos normos laikymąsi ir primena visiems visuomenės nariams apie normų laikymosi svarbą.
3. Socialinių pokyčių funkcija: Nusikalstamumas taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį vykdant socialinius pokyčius. Tam tikromis aplinkybėmis nusikalstamos veikos gali išryškinti egzistuojančių normų neteisingumą ar netinkamumą ir paskatinti tų normų pokyčius.
4. Socialinės sanglaudos funkcija: Galiausiai nusikaltimai gali skatinti socialinę sanglaudą, sukurdami visuomenės narių vienybės jausmą prieš nusikaltėlį.

Durkheimas nepateisina ir nešlovina nusikaltimų. Priešingai, jis siekia suprasti jo sociologinį vaidmenį. Jo nuomone, visuomenė be nusikaltimų neįmanoma, nes visada bus individų, kurie nukrypsta nuo socialinių normų. Be to, visuomenė be nukrypimų būtų sterili ir nepajėgi keistis bei vystytis.

Socialinio solidarumo formos

Svarbiausia - dirbti bendruomenės organizavimo srityje. Kas gresia mūsų šiuolaikinėms visuomenėms? Šiuolaikinėse visuomenėse ryškesnis darbo pasidalijimas, didėja specializacija ir vaidmenų bei užduočių diferenciacija. Tai lemia didesnę individualią nepriklausomybę ta prasme, kad kiekvienas žmogus turi savo konkretų ir atskirą vaidmenį. Ši nepriklausomybė taip pat reiškia didesnę asmens laisvę ir didesnę gyvenimo būdų įvairovę. Tačiau tuo pat metu ši specializacija reiškia, kad asmenys yra labiau priklausomi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, žmogus gali būti puikus gydytojas, tačiau jis priklauso nuo kitų asmenų, kurie gamina maistą, stato namus, tvarko miesto infrastruktūrą ir pan. Kitaip tariant, nors kiekvienas individas gali atlikti savarankiškesnį vaidmenį, visuomenė kaip visuma funkcionuoja dėl stiprios jos narių tarpusavio priklausomybės. Būtent šis paradoksas ir yra organinio solidarumo esmė: nors kiekvienas individas tampa labiau atskiras ir nepriklausomas, visa visuomenė tampa labiau integruota ir tarpusavyje susijusi.

Durkheimas sukūrė anomijos sąvoką, apibūdinančią socialinę būseną, kai visuomenėje suyra arba sumažėja normų ir vertybių, kuriomis vadovaujamasi individų elgesyje. Anomija dažnai pasireiškia staigių socialinių pokyčių ar krizių laikotarpiais, kai senosios normos sugriaunamos, o naujos dar nenustatytos. Tai gali sukelti sumaištį, nesaugumo jausmą ir padidėjusį elgesį, pavyzdžiui, nusikaltimus ir savižudybes. Anomiją galima laikyti perėjimo nuo mechaninio prie organinio solidarumo visuomenėje simptomu. Kai mechaninis solidarumas, pagrįstas panašumu ir atitikimu bendroms normoms ir vertybėms, pradeda irti, individai gali pasijusti pasimetę ir dezorientuoti. Organinis solidarumas, grindžiamas tarpusavio priklausomybe ir vaidmenų specializacija, dar nėra visiškai susiformavęs, todėl lieka normatyvinis vakuumas. Tai ypač būdinga šiuolaikinėms visuomenėms, kuriose socialiniai pokyčiai dažnai būna greiti ir trikdantys. Pavyzdžiui, XIX ir XX a. industrializacijos ir kapitalizmo įsigalėjimas sukūrė anomijos sąlygas, nes visuomenės stengėsi pritaikyti savo normas ir vertybes prie šių naujų ekonominių sistemų. Todėl anomija yra pagrindinė sąvoka, padedanti suprasti, kaip visuomenės valdo pokyčius ir permainas ir kaip joms gali nepavykti to padaryti. Ji rodo įtampą tarp individo ir visuomenės, taip pat poreikį išlaikyti pusiausvyrą tarp individo laisvės ir socialinės sanglaudos.

Mechaninio ir organinio solidarumo atskyrimas yra esminis Émile'io Durkheimo darbuose. Šios dvi solidarumo formos atspindi skirtingus visuomenės tipus su skirtingomis socialinėmis struktūromis, normomis ir vertybėmis.

Mechaninis solidarumas paprastai būdingas tradicinėms arba ikimoderniosioms visuomenėms, pavyzdžiui, žemdirbių arba genčių visuomenėms, kuriose individai labai panašūs savo vertybėmis, įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Tokiose visuomenėse socialinė sanglauda palaikoma dalijantis kolektyvine sąmone - bendru įsitikinimų ir moralinių vertybių rinkiniu, kurį kiekvienas individas giliai įsisąmonina.

Priešingai, organinis solidarumas būdingas modernioms ar postmodernioms visuomenėms, kurioms būdinga didelė įvairovė ir vaidmenų specializacija. Šiose visuomenėse socialinė sanglauda grindžiama ekonomine ir socialine individų tarpusavio priklausomybe. Individus sieja ne panašumai, o skirtumai - jie priklauso vienas nuo kito dėl specializuotų paslaugų ir įgūdžių, kurių patys negali suteikti.

Taigi perėjimas nuo mechaninio prie organinio solidarumo reiškia perėjimą nuo tradicinės prie modernios visuomenės. Tai procesas, kuris gali būti trikdantis ir konfliktiškas, nes iš esmės keičiasi socialinė struktūra ir tai, kaip individai suvokia save ir savo santykius su kitais. Tačiau, pasak Durkheimo, šis procesas taip pat yra būtinas, kad visuomenės prisitaikytų ir išliktų nuolat kintančiame pasaulyje.

Religijos vieta

Émile'io Durkheimo nuomone, religija atlieka esminį vaidmenį visuomenėje. Jis tyrinėjo religiją kaip socialinį reiškinį 1912 m. išleistoje knygoje "Les formes élémentaires de la vie religieuse". Jam religija yra socialinis faktas, nes ją išpažįsta žmonių grupė ir ji daro įtaką individui. Durkheimas teigė, kad religija yra labai svarbi siekiant užtikrinti socialinę sanglaudą, solidarumą ir harmoniją visuomenėje, nes sukuria bendrą tikėjimų ir praktikų rinkinį. Religija padeda formuotis kolektyvinei sąžinei, kuri yra visuomenę vienijanti jėga. Durkheimas taip pat teigė, kad religija yra individų prasmės ir orientacijos šaltinis, suteikiantis struktūrą, padedančią suprasti pasaulį ir savo vietą jame. Kalbant apie sekuliarizaciją, Durkheimas gyveno tuo metu, kai Vakarų visuomenėje mažėjo religijos įtaka viešajam gyvenimui - šis procesas dažnai vadinamas sekuliarizacija. Tačiau, nors religija prarado savo institucinę įtaką, Durkheimas pripažino, kad žmonėms vis dar reikia ritualų ir tikėjimų, kurie suteiktų jų gyvenimui prasmę. Todėl net ir sekuliarizuotoje visuomenėje sociologines religijos funkcijas (socialinė sanglauda, prasmė, orientacija) gali atlikti kitos tikėjimo ir praktikos formos, pavyzdžiui, politinės ideologijos, nacionalizmas, humanizmas, mokslas ir kt.

Durkheimo požiūriu, religija atlieka lemiamą vaidmenį formuojant visuomenės moralines vertybes ir palaikant socialinę sanglaudą. Durkheimui religija - tai tikėjimų ir praktikų sistema, vienijanti individus į vieną moralinę bendruomenę, kurią jis vadino Bažnyčia. Religija sukuria bendrą normų ir vertybių rinkinį, kuriuo vadovaujasi individai ir kuris padeda reguliuoti socialinį gyvenimą. Šios bendros normos ir vertybės tampa kolektyvinės sąmonės dalimi, visiems visuomenės nariams bendrų idėjų ir jausmų rinkiniu, kuris veikia kaip vienijanti jėga. Religija taip pat suteikia pagrindą ritualams ir apeigoms, kurios stiprina bendruomeniškumo ir priklausomybės jausmą. Šie religiniai ritualai suartina žmones, leidžia jiems kolektyviai išreikšti savo įsitikinimus ir jausmus, stiprinti solidarumą ir sanglaudą.

Durkheimas pabrėžė išliekančią religijos svarbą visuomenėje, net ir akivaizdžiai sekuliarizuotuose kontekstuose. Jis teigė, kad nors tradicinių religinių institucijų svarba ar įtaka gali mažėti, pagrindiniai religijos aspektai ir toliau struktūruoja mūsų visuomenę. Kitaip tariant, nors kai kuriose visuomenėse akivaizdžios religijos formos gali nykti, principai ir vertybės, kurie kadaise buvo įtraukti į religinius įsitikinimus, gali ir toliau daryti įtaką socialinei kultūrai, normoms ir elgesiui. Šie principai ir vertybės gali būti įtraukti į kitas socialines institucijas, pavyzdžiui, teisę, švietimą, politiką ar net į visuomenės normas ir vertybes apskritai. Be to, Durkheimo "šventumo" sąvoka neapsiriboja religija tradicine prasme. Durkheimui šventa reiškia viską, kas visuomenėje išskiriama, garbinama ar laikoma neliečiamu. Tai gali būti simboliai, idėjos ar vertybės, laikomos esminėmis visuomenės kolektyvinei tapatybei. Taigi net ir tais atvejais, kai nėra tradicinės religijos, visuomenėje gali būti kitų šventumo formų.

Kalbant apie "religinius nusikaltimus", Durkheimas juos vertino kaip šventumo pažeidimą, normų ir vertybių, kurios laikomos esminėmis visuomenės moralinei tvarkai, nusižengimą. Tai gali būti ne tik nusikaltimai religijai, bet ir bet kokie veiksmai, pažeidžiantys pagrindinius visuomenės moralės principus. Pasak Durkheimo, nusikaltimų nagrinėjimas visuomenėje - jų išaiškinimas, nuteisimas ir nubaudimas - yra svarbi priemonė, kuria visuomenė dar kartą patvirtina savo moralės normas ir stiprina socialinę sanglaudą.

Religiniai nusikaltimai - tai nusikaltimai prieš kolektyvinius dalykus (viešąją valdžią, moralę, tradicijas, religiją). Religiniai nusikaltimai yra pagrindinė nusikalstamumo forma besivystančioje visuomenėje. Durkheimo nuomone, "religinį nusikaltimą" galima vertinti kaip išpuolį prieš tai, kas šventa, kolektyvinių normų, kuriomis dalijasi visuomenė, nesvarbu, ar tai būtų viešoji valdžia, moralė, tradicijos, ar pati religija, pažeidimą. Tradicinėje arba besivystančioje visuomenėje normos ir vertybės dažnai yra tvirtai įtvirtintos religijoje, todėl bet koks šių normų pažeidimas laikomas religiniu nusikaltimu. Kitaip tariant, nusikaltimas yra ne tik pasaulietinio įstatymo, bet ir dieviškojo įstatymo ar šventos moralės normos pažeidimas. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad net visuomenei tampant labiau sekuliarizuotai, religinės kilmės normos ir vertybės gali ir toliau daryti įtaką, net jei jos dabar yra įtvirtintos pasaulietinėse institucijose, pavyzdžiui, teisėje ar švietime. Taigi net ir nesant aiškaus religinio tikėjimo, veiksmai, kuriais pažeidžiamos šios normos ir vertybės, vis tiek gali būti laikomi rimtais moraliniais nusižengimais ar net "nusikaltimais" plačiąja prasme.

Socializacijos teorija

Émile'is Durkheimas, vienas iš sociologijos pradininkų, įnešė svarų indėlį į mūsų supratimą apie socializaciją. Jis išskyrė du pagrindinius socializacijos procesus: socialinę integraciją ir socialinį reguliavimą.

Socialinė integracija - tai procesas, kurio metu individai susivienija, jungiasi ir bendradarbiauja, kad sudarytų visuomenę. Tai procesas, kurio metu individai ar grupės priimami į visuomenę ir kaip jie prisitaiko prie jos vertybių, normų ir papročių ir juos perima.

1. Bendra sąmonė ir įsitikinimai: visuomenėje individai dažnai turi bendrų įsitikinimų, vertybių ir požiūrių, kurie formuoja jų kolektyvinę sąmonę. Ši kolektyvinė sąmonė tarnauja kaip įpareigojanti jėga, vienijanti individus ir padedanti jiems kartu siekti bendrų tikslų.
2. Sąveika su kitais: Socialinė integracija taip pat apima dalyvavimą socialinėje sąveikoje. Tai gali vykti įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, šeimoje, mokykloje, darbo vietoje ir pan. Šios sąveikos leidžia individams išmokti ir perimti socialines normas ir laukiamą elgesį.
3. Bendri tikslai: Visuomenės dažnai turi bendrų tikslų ir uždavinių, kurie padeda suvienyti jų narius. Šie tikslai gali skirtis priklausomai nuo konteksto, pavyzdžiui, politiniai tikslai politinėje visuomenėje arba ekonominiai tikslai komercinėje visuomenėje.

Socialinė integracija, skatindama sanglaudą ir darną, atlieka svarbų vaidmenį palaikant socialinį stabilumą ir skatinant visų visuomenės narių gerovę. Tačiau taip pat svarbu pažymėti, kad socialinė integracija kartais gali varžyti individualumą ir asmeninę laisvę, nes reikalauja laikytis grupės normų ir vertybių.

Socialinis reguliavimas atlieka esminį vaidmenį palaikant tvarką ir stabilumą visuomenėje. Tai visuma mechanizmų, kuriais visuomenė vykdo tam tikrą savo narių kontrolę, nustatydama ir primesdama elgesio normas. Socialinis reguliavimas veikia keliais lygmenimis. Jį gali nustatyti formalios institucijos, pavyzdžiui, vyriausybės įstatymai ir reglamentai, arba jis gali būti neformalių socialinių normų, pavyzdžiui, tam tikros kultūros lūkesčių ir priimtino elgesio, rezultatas. Šie socialinio reguliavimo mechanizmai padeda nukreipti individų elgesį taip, kad visuomenėje būtų skatinama sanglauda ir bendradarbiavimas. Jie taip pat padeda užkirsti kelią konfliktams arba juos valdyti ir išlaikyti tam tikrą socialinę pusiausvyrą. Trumpai tariant, socialinė integracija ir reguliavimas yra du pagrindiniai procesai, padedantys apibrėžti visuomenės struktūrą ir funkcionavimą. Jie padeda palaikyti tvarką, skatina bendradarbiavimą ir užtikrina visos grupės išlikimą bei gerovę.

Émile'is Durkheimas įnešė didelį indėlį į visuomenės ir socialinių pokyčių supratimą. Jo teorijos apie socialinį solidarumą, integraciją, reguliavimą, socialinių institucijų vaidmenį ir kt. tebedaro įtaką šiuolaikinei sociologijai. Šiuolaikinėje visuomenėje, pasak E. Durkheimo, solidarumas yra organiškas. Tai reiškia, kad visuomenės nariai priklauso vienas nuo kito dėl sudėtingo ir sudėtingo darbo pasidalijimo. Kiekvienas individas atlieka tam tikrą specializuotą vaidmenį, ir visi šie vaidmenys yra tarpusavyje susiję, jei norima, kad visuomenė tinkamai funkcionuotų. Be to, Durkheimas pabrėžė bendrų tikslų, teisingumo principų ir bendros simbolikos svarbą socialinei sanglaudai. Bendri tikslai suteikia gyvenimo visuomenėje prasmę ir paskirtį, teisingumo principai užtikrina teisingumą ir lygybę, o bendri simboliai palengvina bendravimą ir bendrą identifikaciją. Galiausiai Durkheimas taip pat pripažino, kad socialiniai pokyčiai yra neišvengiama bet kurios visuomenės dalis. Jis teigė, kad socialinius pokyčius paprastai lemia darbo pasidalijimo ir dinaminio tankio (t. y. individų skaičiaus ir jų sąveikos laipsnio) pokyčiai. Šie pokyčiai gali lemti naujus socialinio solidarumo tipus, naujas normas ir vertybes bei naujas socialinės organizacijos formas.

1897 m. išleistoje knygoje "Savižudybė" ("Le Suicide") Emilis Durkheimas (Émile Durkheim) postulavo, kad savižudybė nėra vien tik individualus nevilties aktas, nulemtas asmeninių problemų. Priešingai, jis teigė, kad savižudybė yra socialinis reiškinys, kuriam įtakos turi socialiniai ir kultūriniai veiksniai.

Durkheimas išskyrė keturis savižudybių tipus, kurių kiekvienas yra skirtingo socialinės integracijos ir socialinio reguliavimo lygio rezultatas:

1. Tai įvyksta, kai individai nepakankamai integruojasi į visuomenę. Jie gali jaustis izoliuoti arba susvetimėję, o tai gali paskatinti savižudybę.
2. Altruistinė savižudybė: Ji įvyksta, kai individai yra per daug integruoti į visuomenę, iki tokio lygio, kad jie aukoja save grupės labui. Tai dažniau pasitaiko tradicinėse visuomenėse, kuriose svarbiausi yra įsipareigojimai šeimai ar bendruomenei.
3. Anominė savižudybė: taip nutinka, kai socialinės normos yra silpnos arba supainiotos, todėl individai lieka be gairių ar paramos. Ji gali įvykti didelių socialinių ar ekonominių pokyčių laikotarpiais.
4. Fatalistinė savižudybė: Šį tipą Durkheimas mažiau išplėtojo, tačiau jis apibūdina situacijas, kai individas yra pernelyg reguliuojamas, kai su juo susiję lūkesčiai yra tokie dideli ir slegiantys, kad jis jaučiasi verčiamas nusižudyti.

Taip Durkheimas parodė, kad savižudybė yra ne tik asmeninis veiksmas, bet ir stipriai veikiama socialinių veiksnių. Tai pabrėžia socialinės sanglaudos ir socialinio reguliavimo svarbą savižudybių prevencijai.

Durkheimo nuomone, savižudybė yra socialinis reiškinys, atsirandantis dėl socializacijos trūkumo arba pertekliaus. Kai trūksta socializacijos, individas gali jaustis izoliuotas, atskirtas nuo visuomenės, o tai gali sukelti anomijos jausmą ir galiausiai savižudybę. Tai Durkheimas vadina egoistine arba anomine savižudybe. Kita vertus, per didelė socializacija taip pat gali privesti prie savižudybės. Tokiais atvejais individas gali jaustis prislėgtas socialinių normų ir lūkesčių iki tokio lygio, kad gali paaukoti save bendruomenės labui. Tai Durkheimas vadina altruistine savižudybe. Šiuolaikinė visuomenė, pasak Durkheimo, sunkiai išlaiko pusiausvyrą tarp socialinės integracijos (individas jaučiasi esąs visuomenės dalis) ir socialinio reguliavimo (individas laikosi visuomenės normų ir taisyklių). Šių dviejų veiksnių pusiausvyra yra labai svarbi siekiant užkirsti kelią savižudybėms ir užtikrinti socialinę sanglaudą. Trumpai tariant, Durkheimo savižudybių analizė išryškina socializacijos ir socialinės pusiausvyros svarbą savidestruktyvaus elgesio prevencijai ir socialinės sanglaudos palaikymui.

Pierre'as Bourdieu: už politinę socialinio pasaulio teoriją

Pierre Bourdieu: 1930-2002 m.

Pierre Bourdieu.

Pierre'as Bourdieu, įtakingas prancūzų sociologas, nepriklausomybės karo metais tarnavo Alžyre. Ši patirtis padarė didelę įtaką jo darbams ir idėjoms. P. Bourdieu ypač nustebino skirtumai tarp oficialaus Prancūzijos diskurso apie padėtį Alžyre ir tikrovės, kurią jis stebėjo vietoje. Jis pastebėjo, kad Prancūzijos politinis ir žiniasklaidos diskursas apie karą ir kolonizaciją neatitiko alžyriečių patirties. Tai paskatino jį sukurti "lauko" sąvoką, kuri yra socialinė erdvė, struktūruota pozicijų (arba postų), kurių savybės priklauso nuo jų padėties toje erdvėje ir kurias galima analizuoti nepriklausomai nuo jas užimančių asmenų (individualių ar kolektyvinių) savybių. Laukai - tai kovos dėl galios vietos, kuriose veikėjai naudoja įvairias kapitalo formas (ekonominį, socialinį, kultūrinį), kad užimtų pozicijas. Ši patirtis taip pat turėjo įtakos jo simbolinio smurto teorijai, kurioje jis teigia, kad galia visuomenėje dažnai įgyvendinama ne fizine jėga, o subtilesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, manipuliuojant diskursu, idėjomis ir simboliais. Bourdieu nuomone, sociologo vaidmuo - atskleisti šias dažnai paslėptas galios struktūras ir atskleisti už dominuojančio diskurso slypinčią tikrovę. Jis teigia, kad sociologai visada turi suvokti atotrūkį tarp diskurso ir tikrovės ir stengtis jį užpildyti.

Pierre'as Bourdieu yra žinomas dėl savo nuodugnių galios struktūrų ir socialinių hierarchijų tyrimų. Jis įsitikinęs, kad visuomenė yra suskirstyta į skirtingus "laukus" - veiklos sritis, tokias kaip menas, švietimas, religija ir t. t., kuriose individai kovoja dėl valdžios. - kuriose asmenys kovoja dėl valdžios ir prestižo. Jo ankstyvieji darbai apie Alžyro visuomenę ir kabilų kultūrą padėjo pagrindus jo galios ir dominavimo teorijai. Jis pastebėjo, kaip tradicinės socialinės struktūros ir kultūrinės praktikos padeda išlaikyti esamas socialines hierarchijas ir atkurti nelygybę. Bourdieu taip pat sukūrė "kultūrinio kapitalo" sąvoką, kuri reiškia asmens turimas žinias, įgūdžius, išsilavinimą ir kitas kultūrines vertybes. Jis teigė, kad kultūrinis kapitalas atlieka lemiamą vaidmenį nustatant asmens socialinę padėtį ir prisideda prie socialinės nelygybės reprodukcijos. Vėlesniuose savo darbuose Bourdieu šias idėjas pritaikė kitų visuomenių, įskaitant Prancūziją, tyrimams. Jis kritikavo neoliberalizmą ir palaikė antiglobalistinę poziciją, teigdamas, kad pasaulinės galios struktūros prisideda prie nelygybės reprodukcijos pasauliniu mastu. Taigi Bourdieu paliko neišdildomą pėdsaką sociologijoje ir socialiniuose moksluose, pasiūlęs galingas konceptualias priemones galios struktūroms ir socialinėms hierarchijoms analizuoti.

Pierre'as Bourdieu parašė daugybę įtakingų darbų, kurie padėjo formuoti šiuolaikinę sociologiją:

• Šiame darbe P. Bourdieu nagrinėja Alžyro kaimo gyventojų ištrėmimo per Nepriklausomybės karą pasekmes. Jis parodo, kaip šis ištrėmimas sugriovė egzistavusias socialines struktūras ir sukėlė socialinę ir kultūrinę krizę.
• La Distinction (1979): Tai bene žymiausias Bourdieu darbas. Jame jis analizuoja, kaip individai, naudodamiesi skoniu ir kultūriniu vartojimu, įtvirtina savo socialinį statusą ir išsiskiria iš kitų socialinių klasių. Bourdieu teigia, kad skonio pasirinkimai nėra tik individualus pasirinkimas, bet jiems didelę įtaką daro socialinė kilmė ir kultūrinis kapitalas.
• Le Sens Pratique" (1980): Šiame darbe Bourdieu plėtoja habitus sąvoką, kurią jis apibrėžia kaip ilgalaikių ir perkeliamų nuostatų, struktūruojančių individų suvokimą, vertinimus ir veiksmus, visumą.
• La Misère du Monde (1993): didelės apimties tyrimas apie socialines kančias Prancūzijoje XX a. pabaigoje, paremtas interviu su įvairių socialinių sluoksnių asmenimis.
• La Domination Masculine (1998 m.): Šiame darbe Bourdieu analizuoja, kaip visuomenėje atkuriamas vyrų dominavimas. Jis teigia, kad šis dominavimas yra įsišaknijęs habitus, socialinėse struktūrose ir kultūrinėje praktikoje.

Pierre'as Bourdieu didžiąją savo karjeros dalį skyrė galios ir nelygybės visuomenėje struktūroms kritikuoti ir sociologinei teorijai, į kurią įtraukti filosofijos ir politikos elementai, plėtoti. Nuo 1981 m. iki išėjimo į pensiją 2002 m. jis vadovavo Prancūzijos koledžo sociologijos katedrai - tai buvo prestižinės pareigos, sustiprinusios jo, kaip vieno žymiausių XX a. socialinių mąstytojų, įtaką. Dešimtajame dešimtmetyje ir XX a. pradžioje Bourdieu vis kritiškiau vertino globalizaciją ir neoliberalizmą, kuriuos laikė socialinę ir ekonominę nelygybę didinančiomis jėgomis. Jis prisijungė prie antiglobalistinio judėjimo, kuris ieškojo alternatyvų neoliberaliai globalizacijai, dalyvavo demonstracijose ir informavimo kampanijose. Bourdieu pabrėžė sociologijos kaip socialinės kritikos jėgos vaidmenį ir ragino sociologus aktyviai įsitraukti į kovą su socialine neteisybe. Jo darbai ir toliau daro įtaką daugeliui sričių, įskaitant sociologiją, antropologiją, edukologiją ir kultūros studijas.

Habitus sąvoka

Habitus - pagrindinė Pierre'o Bourdieu darbo sąvoka - yra ilgalaikių ir perkeliamų nuostatų, kurias individai įgyja per savo gyvenimą per savo socialinę patirtį, rinkinys. Šios nuostatos formuoja žmonių suvokimą, vertinimus ir veiksmus taip, kad jie yra ir struktūruojantys (dėl praeities ir dabarties socialinių sąlygų), ir struktūrinantys (orientuojantys būsimus veiksmus ir patirtį). Habitus apima nuostatas, įsitikinimus, vertybes ir elgesį, kurie būdingi tam tikrai socialinei grupei. Jis yra socialinės struktūros inkorporavimo į individo organizmą produktas, kuris tada tampa pajėgus orientuotis socialiniame pasaulyje ir suprasti jo numanomas taisykles. Tačiau habitus nėra fiksuotas ir lemiantis suvaržymas. Individai, reaguodami į situacijas, gali kūrybiškai veikti ir mąstyti, tačiau jų veiksmus ir mintis struktūruoja įgytas habitus. Todėl elgesys ir nuostatos gali skirtis priklausomai nuo situacijos, tačiau iš esmės jos išlieka nulemtos habitus. Bourdieu teigė, kad habitus yra ir istorijos produktas, ir priemonė, kuria istorija atkuriama ir iš naujo išrandama kasdienėje praktikoje. Todėl jis yra dinamiška sąvoka, susiejanti socialines struktūras ir individualią veiklą.

Pierre'as Bourdieu išskiria dvi habitus formas: pirminę ir antrinę.

Pirminis habitus įgyjamas pirmaisiais gyvenimo metais šeimoje ir kilmės socialinėje aplinkoje. Todėl jam didelę įtaką daro socialinė klasė, tėvų išsilavinimo lygis, lytis ir pan. Šiuo etapu išmokstame ir įsisaviname savo socialinėje aplinkoje glūdinčias taisykles ir normas, kurios vėliau tampa antrąja prigimtimi. Pirminis habitus laikomas patvariausiu ir giliausiai įsišaknijusiu.

Antrinis habitus įgyjamas vėliau, paprastai mokymosi mokykloje, profesinio mokymo ar kitos patirties, susijusios su tam tikra socializacija (pvz., įgyjant naują profesiją, prisijungiant prie organizacijos ir pan.), metu. Priklausomai nuo aplinkybių, šis habitus gali papildyti, pakeisti ar net paneigti pirminį habitus. Pavyzdžiui, asmuo gali susikurti mokyklinį habitus, kuris skiriasi nuo jo šeimos habitus, priklausomai nuo mokytojų, bendraklasių ir pan. įtakos.

Svarbu pažymėti, kad habitus yra ne statiškas, o dinamiškas ir pritaikomas. Asmenys gali keisti savo habitus per gyvenimą, reaguodami į naują patirtį ir naujas socialines aplinkybes. Tačiau pirminis habitus, būdamas giliausiai įsišaknijęs, paprastai daro ilgalaikę įtaką žmonių pasaulio suvokimui ir jų elgesiui.

Pierre'o Bourdieu teorijoje habitus - tai tam tikra "vidinė programa", kuri nesąmoningai vadovauja mūsų mintims, suvokimui ir veiksmams. Šią vidinę struktūrą veikia mūsų ankstesnė patirtis ir socializacija, ji nuolat pertvarkoma ir pritaikoma prie naujų situacijų. Tačiau, nors habitus galima palyginti su kompiuterine programa, nes ji vadovauja mūsų elgesiui, svarbu pažymėti, kad, priešingai nei kompiuterinė programa, habitus nėra griežtas ar nekintantis. Mūsų elgesyje gali būti "klaidų" arba nenuoseklumų, nes habitus veikia daug įvairių veiksnių, įskaitant individualius ir kontekstinius veiksnius. Be to, nors kompiuterinės programos sukurtos taip, kad būtų tikslios ir nuspėjamos, habitus iš prigimties yra lankstus ir pritaikomas. Be to, habitus yra ne tik socialinės reprodukcijos, bet ir pokyčių bei naujovių mechanizmas. Jis leidžia individams prisitaikyti prie naujų situacijų ir kurti naujas praktikas bei mąstymo būdus. Šia prasme habitus yra esminė sąvoka, padedanti suprasti socialinio gyvenimo dinamiką ir tai, kaip individai orientuojasi socialiniame pasaulyje.

Pirminė socializacija - tai procesas, kurio metu individai nuo ankstyvo amžiaus išmoksta ir integruoja savo visuomenės normas ir vertybes. Tai daugiausia vyksta šeimoje ir mokykloje. Taip individai įgyja pirmąjį pasaulio supratimą, kuris formuoja jų pirminį habitus. Antrinė socializacija - tai mokymosi procesas, vykstantis vėliau gyvenime, kai asmenys patenka į naują socialinę aplinką arba prisiima naujus vaidmenis. Tai gali būti tokios aplinkos kaip darbo vieta, universitetas ar net bendraamžių grupės. Ši antrinė socializacija persidengia ir sąveikauja su esamu pirminiu habitus, taip pridėdama naują sudėtingumo sluoksnį prie to, kaip asmenys suvokia pasaulį ir sąveikauja su juo. Taip pat svarbu pažymėti, kad socializacija yra nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Asmenys nuolat mokosi ir prisitaiko prie naujų situacijų ir aplinkos, o tai nuolat formuoja jų habitus ir pasaulio supratimą.

Habitus nėra statiška struktūra, jis nuolat kinta ir vystosi, reaguodamas į naują patirtį, žinias ir įtaką. Be to, kadangi habitus formuojasi dėl socializacijos, dėl laikui bėgant kintančios socialinės ir kultūrinės įtakos gali būti ryškūs kartų skirtumai. Jaunesnės kartos į savo habitus gali įtraukti naujų elementų, kurių nėra arba kurie yra mažiau ryškūs vyresnių kartų habitus. Dėl šių skirtumų kartais gali kilti kartų konfliktų ar nesusipratimų. Pavyzdžiui, tėvų vertybės gali prieštarauti progresyvesnėms jų vaikų nuostatoms, todėl gali kilti įtampa. Tai dažnai sociologijoje stebimas reiškinys, kai didelio masto socialiniai ir kultūriniai pokyčiai atsispindi tarpasmeninėje ir kartų sąveikoje. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais, pavyzdžiui, nuomonių skirtumais politiniais ar socialiniais klausimais, gyvenimo būdo ir elgsenos skirtumais ar net technologijų ir žiniasklaidos naudojimo skirtumais.

Pierre Bourdieu a décrit les mouvements d'habitus en termes de « déclassés » et de « parvenus ». Ces termes se réfèrent à des individus qui ont changé de classe sociale et doivent donc adapter leur habitus à leur nouvelle situation.

• Les "déclassés" désignent ceux qui ont connu une mobilité sociale descendante. Ils peuvent avoir du mal à s'adapter à leur nouvelle situation sociale en raison de la dissonance entre leur habitus (formé dans une classe sociale plus élevée) et leur position sociale actuelle. Ils peuvent continuer à maintenir des comportements, des goûts et des attitudes associés à leur ancienne classe sociale, ce qui peut entraîner des tensions ou des difficultés d'adaptation.
• Les "parvenus", d'autre part, sont ceux qui ont connu une mobilité sociale ascendante. Ils peuvent également rencontrer des défis lors de l'adaptation à leur nouvelle position sociale. Leur habitus, formé dans une classe sociale inférieure, peut ne pas correspondre à leur nouvelle position sociale. Ils peuvent se sentir mal à l'aise ou éprouver un sentiment d'illégitimité dans leur nouvelle classe sociale.

L'habitus reflète également les expériences de classe, car il est formé par la socialisation et les expériences au sein d'une classe sociale particulière. Cela peut inclure des comportements de classe, des goûts, des attitudes, des préférences, etc. Ces habitudes de classe peuvent être reproduites et renforcées par les institutions sociales, contribuant ainsi à la reproduction sociale des inégalités de classe.

Pierre Bourdieu a développé l'idée que les habitus de classe sont en conflit les uns avec les autres, ce qui produit et reproduit des inégalités sociales. Dans sa vision, la société est un "champ" où différents groupes (ou classes) sociaux luttent pour le capital économique, culturel et social Selon Bourdieu, chaque classe a son propre habitus, c'est-à-dire un ensemble de dispositions, de préférences et de comportements qui sont socialement inculqués et qui semblent "naturels" ou "évidents" pour les membres de cette classe. L'habitus est donc à la fois le produit de la position sociale d'un individu et le mécanisme par lequel cette position est perpétuée. L'habitus de classe peut être source de conflit car il détermine non seulement les comportements et les attitudes des individus, mais aussi leurs aspirations et leurs attentes. Par exemple, ceux qui détiennent beaucoup de capital culturel (comme une éducation supérieure) peuvent valoriser et aspirer à des choses différentes de ceux qui ont moins de ce capital. Cela peut conduire à des malentendus, des tensions et des conflits entre différentes classes. De plus, Bourdieu suggère que les individus et les groupes sont constamment engagés dans des luttes symboliques pour définir ce qui est valorisé et respecté dans la société. Ces luttes peuvent contribuer à la reproduction des inégalités sociales en renforçant la légitimité de certaines formes de capital sur d'autres. Par exemple, dans une société où le capital culturel est hautement valorisé, ceux qui ont une éducation supérieure peuvent être en mesure de légitimer leur position privilégiée et de dévaluer les compétences et les contributions de ceux qui ont moins d'éducation.

Champ social et conflictualité : entre reproduction et distinction

« On peut ainsi représenter le monde social sous la forme d’un espace (à plusieurs dimensions) construit sur la base de principes de différenciation ou de distribution constitués par l’ensemble des propriétés agissantes dans l’univers social considéré. Les agents et les groupes d’agents sont ainsi définis par leurs positions relatives dans cet espace. »

Cette citation de Pierre Bourdieu est une excellente représentation de sa vision de la société en tant qu'espace social, structuré autour de différents types de capital - économique, culturel et social. Dans cet espace, les individus et les groupes se positionnent en fonction de leurs différentes ressources ou propriétés, qui définissent leur place dans le champ social. En d'autres termes, l'espace social de Bourdieu est un ensemble de positions structurées dans un champ donné, où chaque position est déterminée par la quantité et le type de capital que possèdent les individus ou les groupes. Ces positions sont relatives, ce qui signifie qu'elles sont définies par rapport aux autres positions dans le champ. Par exemple, dans le champ de l'éducation, une personne ayant un doctorat occupe une position plus élevée que celle ayant uniquement un baccalauréat, en raison de la plus grande quantité de capital culturel (c'est-à-dire l'éducation) que possède la personne titulaire d'un doctorat. Dans cette perspective, les luttes sociales sont vues comme des luttes pour le changement de position dans cet espace social, par l'acquisition ou la conversion de différents types de capital. Les inégalités sociales sont ainsi perçues comme le produit de la distribution inégale de ces différentes formes de capital.

Pour Pierre Bourdieu, l'espace social est un système dynamique et complexe, qui est structuré par la répartition de différents types de "capital" possédés par les individus ou les groupes. Ces capitaux peuvent être économiques (richesse, possessions), culturels (éducation, compétences, connaissances) ou sociaux (relations, réseaux). La position d'un individu ou d'un groupe dans cet espace social est déterminée par la quantité et le type de capital qu'il possède. Les différentes positions dans l'espace social sont relatives les unes aux autres, ce qui signifie que la position d'un individu ou d'un groupe est définie par rapport aux positions des autres. Il est important de noter que cet espace social est en constante évolution. Les individus et les groupes peuvent changer de position en acquérant ou en perdant du capital. De même, les principes qui régissent la distribution du capital peuvent changer avec le temps, en fonction des changements sociaux, économiques et culturels. C'est ce que Bourdieu entend par "conjontures" - les conditions spécifiques d'une période donnée qui influencent la structure de l'espace social.

Pierre Bourdieu a formulé la "théorie des capitaux" pour expliquer comment les individus et les groupes sociaux se positionnent et interagissent dans l'espace social. Selon Bourdieu, chaque individu ou groupe social dispose d'une certaine quantité de différents types de capitaux, qui sont utilisés pour maintenir ou améliorer leur position dans la société. Ces capitaux comprennent le capital économique, culturel, social et symbolique. Chaque type de capital joue un rôle crucial dans la détermination de la position d'un individu ou d'un groupe dans l'espace social.

• Le capital humain renvoie à la somme des compétences, des connaissances et des expériences d'un individu. Il est souvent associé à l'éducation et à la formation, mais il comprend également des compétences non formelles et de l'expérience acquise par le travail ou d'autres activités.
• Le capital économique est le capital financier et matériel, comprenant tout ce qui peut être mesuré en termes monétaires.
• Le capital culturel se réfère à la connaissance des normes, des valeurs et des compétences de la culture dominante. Il comprend la connaissance des arts, de la littérature, des manières et des normes de comportement et de discours acceptables dans une société donnée.
• Le capital social fait référence aux réseaux et aux connexions qu'un individu peut avoir. Il s'agit des relations de confiance, de l'appartenance à des groupes ou des réseaux, qui peuvent être utilisés pour obtenir des ressources et des avantages.
• Le capital symbolique est une forme de reconnaissance sociale, d'honneur ou de prestige. Il est souvent lié à la possession des autres types de capitaux, car la possession de capital économique, culturel ou social peut souvent conduire à une plus grande reconnaissance et prestige dans la société.

Ces différents types de capital ne sont pas mutuellement exclusifs et ils interagissent souvent les uns avec les autres. Ces différentes formes de capitaux interagissent et peuvent souvent être converties les unes en les autres. Par exemple, une personne peut utiliser son capital économique (richesse) pour acquérir du capital culturel (éducation). De même, une personne qui possède beaucoup de capital social (relations) peut être en mesure d'acquérir du capital économique (en trouvant un emploi bien rémunéré grâce à ses connexions, par exemple).

La théorie des capitaux de Bourdieu permet d'expliquer la manière dont les individus et les groupes se positionnent dans la société selon deux critères principaux : la hiérarchisation et la distinction.

1. Hiérarchisation : Le volume total du capital détenu par une personne ou un groupe détermine largement leur position dans l'ordre social. Plus une personne ou un groupe possède de capital (qu'il soit économique, culturel, social ou symbolique), plus sa position dans la hiérarchie sociale est élevée.
2. Distinction : La structure du capital, c'est-à-dire la distribution relative des différents types de capitaux, joue également un rôle important. Par exemple, certaines personnes ou groupes peuvent avoir beaucoup de capital économique mais peu de capital culturel, tandis que d'autres peuvent avoir beaucoup de capital culturel mais peu de capital économique. Ces différences dans la structure du capital peuvent conduire à des différences dans les modes de vie, les goûts, les préférences et les comportements, créant ainsi des distinctions entre différents groupes sociaux.

C'est pourquoi Bourdieu considère que la société est un espace de positions sociales différentes qui sont constamment en jeu et en compétition. Chaque individu ou groupe social utilise ses capitaux pour maintenir ou améliorer sa position dans l'espace social.

Bilan de la pensée bourdieusienne

Pour Bourdieu, la société est un espace de lutte, de concurrence et de conflit. Ces conflits n'impliquent pas nécessairement une violence physique ou ouverte, mais plutôt une compétition pour les ressources, le pouvoir, le prestige, la reconnaissance, etc. Les agents sociaux cherchent à maintenir ou à améliorer leur position dans le champ social en utilisant les différents types de capitaux dont ils disposent. Par exemple, ils peuvent utiliser leur capital économique pour acquérir du capital culturel (par exemple, en payant une éducation privée de qualité pour leurs enfants), ou utiliser leur capital social pour obtenir du capital économique (par exemple, en utilisant leurs relations pour obtenir un emploi bien rémunéré). De plus, les capitaux peuvent être utilisés pour exclure d'autres personnes ou groupes de certaines positions ou avantages sociaux. Par exemple, les personnes ayant un haut niveau de capital culturel peuvent utiliser cette ressource pour dévaloriser les goûts et les préférences de ceux qui ont moins de capital culturel, créant ainsi des distinctions sociales. Enfin, il est important de noter que les différents types de capitaux ne sont pas toujours parfaitement alignés ou compatibles. Par exemple, une personne peut avoir beaucoup de capital économique mais peu de capital culturel, ou vice versa. Cela peut conduire à des tensions ou des contradictions au sein de la structure sociale.

Pierre Bourdieu a élaboré une théorie sociologique qui cherche à dépasser la dichotomie classique entre le marxisme et l'approche fonctionnaliste ou structuraliste. Au lieu de cela, il propose une vision plus nuancée de la stratification sociale qui prend en compte plusieurs types de capitaux, pas seulement le capital économique. Dans la théorie de Bourdieu, le capital économique est certes important, mais il n'est pas le seul facteur déterminant de la position sociale d'un individu. Le capital culturel et le capital social jouent également un rôle majeur. Le capital culturel, par exemple, peut se manifester sous la forme de compétences linguistiques, de diplômes universitaires ou de la connaissance de certaines formes d'art ou de musique. Le capital social, quant à lui, peut se manifester par des relations personnelles, des réseaux de connaissances, etc. La hiérarchisation est un processus par lequel certains groupes sociaux sont classés au-dessus d'autres en fonction de la quantité de capital qu'ils possèdent. La distinction, en revanche, concerne la manière dont le capital est réparti ou structuré. Par exemple, une personne peut avoir une grande quantité de capital économique, mais peu de capital culturel, et vice versa. Le monde social est un champ d’antagonismes et de processus de différenciation, c’est aussi un marché dans lequel on peut jouer. Chacun joue de ses possibilités pour accroitre son capital ou empêcher les autres d’en acquérir. L’enjeu est d’accumuler. Les agents sociaux cherchent toujours à maintenir ou à accroitre le volume de leur capital et donc à maintenir ou à améliorer leur position sociale, d'autre part, les mécanismes de conservation de l’ordre social prédominent en raison de l’importance des stratégies de reproductions.

L'analyse de Pierre Bourdieu peut être considérée comme post-marxiste dans le sens où elle cherche à dépasser certaines limitations du marxisme traditionnel tout en continuant à se concentrer sur les questions de pouvoir et de lutte de classes. Le marxisme traditionnel se concentre principalement sur le capital économique (c'est-à-dire les ressources financières et matérielles) comme le principal déterminant de la position sociale et du pouvoir. Selon cette perspective, la classe sociale d'un individu est déterminée par sa position dans les relations de production (par exemple, s'il est un travailleur salarié, un propriétaire de capital, etc.). Bourdieu, cependant, reconnaît que le pouvoir et la domination ne sont pas uniquement basés sur le capital économique. Il introduit les concepts de capital culturel et de capital social comme des formes de pouvoir qui sont également importantes dans la détermination de la position sociale d'un individu. Le capital culturel comprend des choses comme l'éducation, les compétences linguistiques, et la familiarité avec les formes de culture dominantes. Le capital social, d'autre part, comprend des choses comme les relations personnelles, les réseaux de connaissances, et l'appartenance à certains groupes sociaux. Ainsi, bien que Bourdieu s'inspire du marxisme dans son accent sur les structures de pouvoir et de domination, son approche est plus complexe et multidimensionnelle. Il reconnaît que la position sociale d'un individu n'est pas uniquement déterminée par sa position dans l'économie, mais aussi par sa possession de capital culturel et social. C'est pourquoi on peut dire que Bourdieu développe une analyse post-marxiste.

Chaque classe est caractérisée par la quantité et le type de capital qu'elle détient.

1. La classe dominante possède un capital économique et culturel abondant. Les membres de cette classe ont souvent une éducation élevée et occupent des postes de pouvoir dans la société. Cependant, il peut y avoir des tensions au sein de cette classe selon la nature du capital qui prédomine (économique ou culturel).
2. La petite bourgeoisie est définie par sa position intermédiaire dans la structure sociale. Les membres de cette classe ont généralement un certain niveau d'éducation et d'emploi stable, mais ils n'ont pas le même niveau de richesse ou de pouvoir que la classe dominante. Ils peuvent aspirer à une ascension sociale, et cette aspiration peut parfois créer des tensions et des contradictions.
3. Les classes populaires, quant à elles, sont caractérisées par un manque de capital économique et culturel. Les membres de ces classes peuvent avoir du mal à accéder à l'éducation et aux opportunités économiques, et ils sont souvent marginalisés ou exclus des positions de pouvoir dans la société.

Il est important de noter que, selon Bourdieu, la position de classe d'un individu n'est pas simplement une question de revenu ou de richesse, mais dépend également de facteurs tels que l'éducation, le statut social et les réseaux de relations.

La position des agents sociaux dans un champ donné, qu'il s'agisse de la politique, de l'éducation, de l'art, etc., est influencée par leur position dans l'espace social plus large. Cette position est déterminée par la quantité et le type de capital qu'ils possèdent. Dans ce contexte, Bourdieu a mis en évidence que les agents sociaux mettent en œuvre des stratégies pour conserver ou augmenter leur capital. Par exemple, ils peuvent chercher à acquérir davantage de capital économique par le biais de l'éducation ou de l'investissement, ou à augmenter leur capital culturel en se cultivant et en se familiarisant avec les arts et les sciences. La notion de reproduction sociale est également centrale dans l'œuvre de Bourdieu. Il soutient que les classes sociales tendent à se reproduire de génération en génération, en grande partie grâce à la transmission du capital. Par exemple, les enfants de la classe dominante ont souvent accès à une éducation de haute qualité et à un réseau social influent, ce qui leur permet d'acquérir un capital économique et culturel important et de maintenir la position de leur famille dans la hiérarchie sociale. En revanche, les enfants des classes populaires ont souvent moins accès à ces ressources, ce qui rend plus difficile leur mobilité sociale. C'est pourquoi Bourdieu a été un critique mordant des systèmes sociaux qui favorisent cette reproduction sociale et perpétuent les inégalités de classe.

Pierre Bourdieu a décrit plusieurs stratégies d'investissement que les individus et les familles peuvent utiliser pour conserver ou augmenter leur capital. Voici une brève description de chacune :

1. Stratégies d'investissement biologique : Il s'agit des efforts déployés pour améliorer et préserver la santé et la vitalité physiques. Cela pourrait comprendre des choses comme l'attention portée à l'alimentation, l'exercice physique, les soins médicaux, etc. Ces stratégies peuvent améliorer le "capital corporel" d'un individu.
2. Stratégies successorales (mariage) : Bourdieu souligne que le mariage a souvent été utilisé comme moyen d'échange ou d'acquisition de capital, qu'il soit économique, culturel ou social. Les mariages peuvent être utilisés pour créer ou renforcer les liens sociaux, acquérir du capital économique ou augmenter le prestige et la reconnaissance sociale.
3. Stratégies éducatives : Ces stratégies concernent l'investissement dans l'éducation pour acquérir du capital culturel. Cela peut comprendre des choix tels que le type d'établissement scolaire à fréquenter, les matières à étudier, etc.
4. Stratégies économiques : Ces stratégies concernent directement l'acquisition et la préservation du capital économique. Elles peuvent comprendre des décisions concernant l'épargne, l'investissement, l'emploi, etc.
5. Stratégies symboliques : Il s'agit des efforts déployés pour acquérir et maintenir du capital symbolique, qui est lié à la reconnaissance, au prestige et à l'honneur. Cela pourrait comprendre des choses comme l'adhésion à certaines organisations, la participation à des activités prestigieuses, etc.

L'efficacité des stratégies de reproduction dépend fortement des ressources disponibles pour les agents, qui peuvent varier en fonction de l'évolution structurelle de la société. Par exemple, l'accès à une éducation de qualité, à un emploi bien rémunéré, à des soins de santé abordables et de qualité, etc., peut avoir une incidence majeure sur la capacité d'un individu à conserver ou à améliorer sa position sociale. De plus, il y a souvent une tension dans la société entre les forces de conservation, qui cherchent à maintenir l'ordre social existant, et les forces de changement, qui cherchent à le transformer. Cette tension peut être source de conflit, mais elle peut aussi stimuler le progrès et l'évolution sociale. Il est également important de noter que, même si les stratégies de reproduction peuvent être efficaces pour maintenir l'ordre social existant, elles peuvent aussi contribuer à la perpétuation des inégalités sociales. C'est pourquoi Bourdieu et d'autres sociologues ont souligné la nécessité d'une critique sociale et d'un changement structurel pour aborder les causes profondes de ces inégalités.

Le pouvoir politique

Le pouvoir politique se caractérise par le concept de « dépossession » . La notion de "dépossession" dans l'analyse de Bourdieu du pouvoir politique est liée à son concept de champ. Un champ est un espace social de compétition dans lequel les individus ou institutions luttent pour le contrôle des ressources spécifiques, ou le "capital", qui est valorisé dans ce domaine particulier.

Dans le champ politique, la dépossession peut se référer à plusieurs phénomènes :

1. L'exclusion de certaines personnes ou groupes du pouvoir politique : C'est le sens le plus évident de la dépossession. Par exemple, les personnes qui n'ont pas le droit de vote ou qui sont marginalisées dans le système politique sont "dépossédées" de leur capacité à participer pleinement à la vie politique.
2. La perte de contrôle sur la politique par ceux qui sont censés être en charge : Les politiciens eux-mêmes peuvent se sentir "dépossédés" s'ils estiment qu'ils n'ont pas réellement le contrôle sur les décisions politiques, soit parce qu'ils sont limités par des forces extérieures (comme les lobbys ou l'opinion publique), soit parce qu'ils sont pris dans des dynamiques de pouvoir à l'intérieur de leur propre parti ou organisation.
3. La séparation entre les citoyens et la politique : Dans une perspective plus large, Bourdieu a également parlé de la dépossession en termes de la distance croissante entre les citoyens ordinaires et le monde de la politique, qui peut se manifester par un sentiment d'aliénation ou de cynisme envers la politique.

Ces formes de dépossession ne sont pas mutuellement exclusives et peuvent souvent se renforcer mutuellement.

« Le champ de production politique est le lieu, inaccessible au profane, où se fabriquent, dans la concurrence entre professionnels qui s’y trouvent engagés, des formes de perception et d’expression politiquement agissantes et légitimes qui sont offertes aux citoyens ordinaires, réduits au statut de consommateur. »

Cette citation de Bourdieu illustre bien son concept de "champ" et de la manière dont il s'applique à la politique. Selon lui, le champ politique est un espace social spécifique, occupé par des "professionnels" de la politique - c'est-à-dire des politiciens, des stratèges, des conseillers, des lobbyistes, etc. Ces acteurs sont en compétition pour le contrôle des ressources politiques et pour définir la manière dont les questions politiques sont perçues et discutées. Dans le même temps, Bourdieu souligne que le champ politique est "inaccessible au profane". Par là, il entend que les citoyens ordinaires sont souvent tenus à l'écart du processus politique, réduits au rôle de spectateurs ou de consommateurs de la politique plutôt qu'à celui d'acteurs actifs. Ils sont invités à accepter les termes du débat politique tels qu'ils sont définis par les professionnels de la politique, plutôt qu'à participer à leur définition. C'est là que la notion de "dépossession" entre en jeu. Les citoyens ordinaires peuvent se sentir "dépossédés" de leur capacité à influencer le processus politique, soit parce qu'ils sont exclus de la prise de décision, soit parce qu'ils se sentent incapables de comprendre ou de naviguer dans le monde complexe de la politique.

Bourdieu soutenait que le champ politique, comme tous les champs sociaux, est structuré autour de certaines formes de capital spécifiques. Dans le cas de la politique, cela pourrait inclure le capital social (relations, réseaux), le capital culturel (connaissances, compétences, éducation), et parfois le capital économique. Cela signifie que pour entrer dans le champ politique et réussir en son sein, il faut accumuler ces formes de capital et les utiliser pour naviguer dans le champ. Cela nécessite un certain type d'habitus - un ensemble de dispositions, de comportements et de modes de pensée acquis par l'expérience sociale - qui est à la fois produit par et adapté au champ politique. Dans ce contexte, l'habitus politique serait caractérisé par des compétences telles que la capacité à parler en public, à débattre, à négocier, à comprendre des problèmes complexes, à mobiliser des soutiens, etc. Ceux qui possèdent cet habitus sont donc mieux équipés pour réussir en politique. En outre, Bourdieu soutenait que le champ politique fonctionne également comme un marché, où les politiciens cherchent à "vendre" leurs idées et leurs programmes aux électeurs. Dans ce marché, les électeurs sont souvent traités comme des consommateurs, et les politiciens cherchent à les fidéliser en leur proposant des produits politiques qui répondent à leurs besoins et à leurs préférences. Cependant, cette vision de la politique peut également entraîner l'exclusion et la marginalisation de ceux qui n'ont pas accès aux formes de capital nécessaires pour participer pleinement à la politique, y compris les plus pauvres et les plus marginalisés. Cela peut conduire à une concentration du pouvoir politique entre les mains d'une élite, et à un sentiment d'impuissance et de dépossession parmi les citoyens ordinaires.

On distingue deux caractéristiques, à savoir qu'il y a un divorce sociétal et que la politique devient un « jeu » ce qui fait qu'il y a une solidarité de fait entre les initiés politiques.

Pierre Bourdieu identifie ces deux types de capital politique comme étant essentiels à la réussite dans le champ politique.

1. Le capital personnel de notoriété : il s'agit de la reconnaissance et de la visibilité que reçoit un individu au sein du champ politique. Cela peut être le produit de son histoire personnelle, de ses réalisations, de sa réputation, de sa présence médiatique, etc. Il est important de noter que la notoriété peut être positive ou négative, et qu'elle peut varier en fonction du contexte et des perceptions du public.
2. Le capital délégué d'autorité politique : il s'agit du pouvoir et de l'autorité qui sont conférés à un individu par les autres acteurs du champ politique. Cela peut prendre la forme d'un mandat politique, où un individu est élu ou nommé à une position de pouvoir, mais il peut aussi être le produit de relations, d'alliances, de soutiens, etc. C'est une forme de capital qui est souvent en jeu dans les luttes pour le pouvoir au sein du champ politique.

Il convient de noter que ces deux formes de capital sont interdépendantes et peuvent se renforcer mutuellement. Par exemple, une grande notoriété peut aider un individu à obtenir un mandat politique, tandis qu'un mandat politique peut à son tour augmenter la notoriété de l'individu. Cependant, elles peuvent aussi parfois être en tension ou en conflit, comme lorsque la notoriété personnelle d'un individu est en contradiction avec son rôle ou son mandat politique.

Selon Pierre Bourdieu, la politique moderne fonctionne de plus en plus comme un marché où prévalent les règles de l'économie de marché. Pour lui, la politique est devenue une profession spécialisée, dominée par une élite qui possède les ressources spécifiques (capital) nécessaires pour réussir dans ce champ. Ces ressources peuvent être économiques, mais elles incluent également des formes de capital culturel et social, comme l'éducation, les compétences, les connexions et le prestige. Dans cette perspective, les professionnels de la politique développent des discours et des techniques spécifiques pour gagner et maintenir leur position dans le champ politique. Ces discours et techniques deviennent des formes de capital en soi, qui peuvent être monopolisées par l'élite politique et utilisées pour exclure ceux qui n'ont pas accès à ces ressources. De plus, Bourdieu souligne que ces discours politiques deviennent souvent si spécialisés et autonomes qu'ils sont difficiles à comprendre pour ceux qui ne sont pas initiés à ce langage, c'est-à-dire les citoyens ordinaires. Cela contribue à l'exclusion des non-professionnels de la politique et à la concentration du pouvoir politique entre les mains d'une élite. Cette analyse de Bourdieu met en évidence la dimension sociale et symbolique du pouvoir politique, et montre comment les inégalités de pouvoir peuvent être reproduites et renforcées à travers les pratiques et discours politiques.

Annexes

• G. Desaunay. P. Bourdieu et A. Sayad : Le déracinement. La crise de l'agriculture traditionnelle en Algérie, Tiers-Monde, 1966, vol. 7, n° 27, pp. 650-651.